BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Patyčios - kova su vėjo malūnais?

Patyčios - senas dalykas, egzistavęs matyt visur ir visada. Tiek prie ruso, tiek prie lito, tiek prie euro, jos nesikeičia. Aš ne Šventoji, bet ir ne Palanga, visko būna, papletkinam ir su seneliais apie kaimo pažįstamus, kas ko pasiekė, kas ko nepasiekė, bet kartais ribos būna peržengiamos.

Visai viena, kai apie žmogų už akių papletkina grupelė draug(i)ų (stereotipas, kad vaikinai nepletkina, bet tarkim.), bet visai kas kita, kai patyčios pereina į viešą erdvę ir iš žmogaus žvengia ne grupelė žmonių, o pusė fakulteto. Taip, aš turiu konkretų pavyzdį.

Situacija tokia. Nauja Fakulteto idėja- straipsnių ciklas, skirtas susipažinti su pirmakursiais. Iš kiekvienos studijų programos parenkamas vienas studentas papasakoja šiek tiek apie save, kodėl pasirinko šią studijų kryptį, ir t.t. išreiškia džiaugsmą ir viltį kažką pakeisti, būti geru specialistu and all fun, rainbows and butterflies. Viskas gražu, nors ir jaučiasi, kad dauguma su rožiniais akiniais, bet tikrai nėra jau TAIP blogai, kad reiktų verkti.

Ir va iš tokio pozityvu trykštačio žmogaus prasidėjo patyčios viešoj erdvėj. Po įmestu minėtu straipsniu ėmė daugėti pašaipių komentarų.
„Po metų verks.”
„Išsipildė svajonė, ir tuoj suduš.”
,, Ta akimirka, kai istoji i univera, nespeji net rusgejo pirmos sulaukt, ir jau tampi meme”
‘’ -Pagalvojau : ar mes turėtume jam pasakyt?
-Ne! Jam daug smagiau, kai nezinos, kodel ji koridoriuose visi atpazista. ”

Panašių ciniškų komentarų susilaukė ir straipsnis po medicinos studentų interviu.

Atrodo, brandūs žmonės universitete renkasi, bet va. Gerai, jei minėtam žmogui dzin tokios kalbos, gal tai ir bus boost’as į dar didesnį populiarumą, bet jautresnį žmogų tokie komentarai gali tikrai įskaudinti ar net sugniuždyti. Anksčiau ar vėliau žmogus ras grupę, (o gal tą post’ą jam tiesiog kažkas parodys) prisijungs ir pamatys, kad iš jo ne tik išsijuokė o ir dar gerai apstūmė. Už ką? Už nieką. Nes nu juk smagu :)

Ar tikrai mes #esaMFaini, chebra?

Rodyk draugams

Visos specialybės fainos, o mano lieviausia

Anksčiau ar vėliau mokslas, kaip ir darbas, užknisa. Iš pradžių užknisa tik biški, per savaitgalius galima visai pusėtinai atsigauti, o per ilgesnes atostogas- net ir visai neblogai pailsėti. Vėliau pradeda erzinti maži dalykai, blogai sudėliotas tvarkaraštis, kursiokai, o galų gale užknisa iki tokio lygio, kad rodos, visur kitur yra geriau, tik ne čia, viskas blogai, kolegos lopai, studijuojami dalykai išvis pieva kažkokia, o dėstytojai- pjauna grybą.
Anksčiau ar vėliau į galvą pradeda lyst mintys, kad gal visgi klaida buvo čia stoti, nepataikiau, ne savo vietoj esu, minusų daugėja, pliusių mažėja. Iš vyresnių kursų studentų, ar mamos pažįstamų būtinai kažkas užmeta mintį, kad „Nu yra ir geresnių specialybių šiaip, nes va mano pažįstamas baigė X studijas ir uždirba dabar 3000 eurų per mėnesį, o va kitas mano pažįstamas baigė tavo šitą specialybę ir nu žinok, ką žinau, vargsta už minimalkę.” Ir tokios kalbos nuspiria visą likusią motyvaciją.

Įsiklausius į bebaigiančių, arba bent įpusėjusių studentų kalbas, galima pamatyti, jog dėl mokslo kokybės / atlyginimų verkia beveik visi, nepriklausomai ką studijuoja. Visur yra vienodai blogai, arba vienodai gerai , ir tai priklauso nuo požiūrio. Verkia medikai, nes jų atlyginimai maži, o aria daug. Verkia teisininkai ir vadybininkai, nes „jų priruošta daugiau, nei reikia”. Verkia mikrobiologai, ekologai, biologai nes jų specialybės be magistro yra praktiškai bevertės ir gero darbo be magistro, už daugiau nei minimumą ir ne vilniuj - tiesiog neranda. Verkia ne vien universitetų, bet ir kolegijų studentai. Ir ne vien aukštosiose besimokantys, kasmet verkia abiturientai, dėl „tik šiais metais kliuvusių labai sudėtingų egzaminų”.

Kita vertus, pažiūrėjus iš arčiau, tų verkiančių nėra tiek jau daug, tik jie tiesiog daug ir aktyviai reiškiasi. O tie, kuriems pasisekė ir daugiau mažiau patinka mokslas, pasisako rečiau , tad ir kyla vaizdas, kad visiems viskas blogai. Nėra blogų specialybių, yra tik žmonės, kurie pataikė ne ten, nes galų gale, svarbiausia ne specialybės paklausumas, o kaip žmogus jaučiasi joje. Gali baigt perspektyviausią mokslą, tačiau jei širdžiai nemiela- net ir dideli pinigai nebus motyvacija likti.

TLDR; žolė visada žalesnė kitoj tvoros pusėj.

Rodyk draugams